Žirgyno  kompleksas yra ryškus neogotikinio stiliaus sodybos akcentas. Šiuo metu veikiantis žirgynas yra vienas seniausių žirgynų Lietuvoje, rašantis savo istoriją nuo 1899 m.

Raitelio (arklininko) namas (pastatytas XIX a. pabaigoje, restauruotas 1980–1982). Valstybinis žirgynas buvo įkurtas 1952 m. ir nuo 1982 m.  namas buvo naudojamas kaip žirgyno biuras. Šiuo metu jis nenaudojamas.

Vietos aktyvisto Edmundo namas, kuris buvo dekoruotas daugybe puodų, pirmą kartą 90-aisiais. Kaip ir kiekvienas aktyvus Žagarietis, Edmundas turi savo slapyvardį – Musė.

Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta apie 1523 m. XVII a., pradžioje minima senoji medinė bažnyčia. 1600 m. buvo įsteigta parapinė mokykla. 1633-1636 m. Pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, kuri sudegė 1804 m., o 1805–1806 m. buvo atstatyta. Bažnyčia turi renesanso ir baroko bruožų.  Šventoriaus tvora pagaminta iš akmens mūro su metaliniais vartais, prie tvoros pritvirtinta Kryžiaus kelio stočių koplyčia. Šiais laikais bažnyčia yra aktyvi bendruomenės dalis.

Po dvarininko Mikalojaus Syrevičiaus pastatyta bažnyčia buvo pastatyta apie 1495 m. Ji pirmiausia buvo pastatyta senojoje Žagarėje. Anot Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus, 1605 m. sudegė medinė Senosios Žagarės bažnyčia. 1523 m. Gegužės 4 d. Mikalojaus Syrevičiaus žmona Marijona Syrevičienė bažnyčiai padovanojo žemės ir netrukus buvo pastatyta nauja. 1655 m. Bažnyčia vėl sudegė per Švedijos karą. Po 1712 m. Gaisro dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pastatyta iš plytų ir kalkakmenio. Ją įkūrė Žagarės dvarininkas Albrechtas Umiastowskis. 1963 m. Sovietų valdžia uždarė Senąją Žagarės bažnyčią, o Barboros Žagarės palaikai buvo išvežti. Ji nebuvo įsitikinusi, kur padėti. Iš pradžių buvo įkurtas grūdų sandėlis, vėliau Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialas kaimo buities daiktams laikyti. 1994 m. Po restauracijos vėl atidaryta senoji Žagarės bažnyčia. 1994 m. Rugsėjo 24 d. Ją pašventino Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Buvo atkurta bažnyčios kripta ir atkurtas simbolinis Barboros Žagarietės karstas. 2003 m. Per Šv. Petro ir Pauliaus pasišventimą Senojoje Žagarės bažnyčioje pašventintas naujas centrinio altoriaus paveikslas, vaizduojantis šventąją Barbarą. Senoji Žagarės bažnyčia yra renesanso stiliaus, stačiakampė, salė, trys navai, atskirti dviem medinėmis profiliuotomis kolonomis. Presbiterija yra siauresnė nei salė, išlyginta apgultimi. Prieangis taip pat siauresnis. Ji pastatyta 1844 m. Bažnyčios sienos yra storos, tinkuotos. Langai su segmentine arka. Kairėje bažnyčios pusėje yra dvi durys iki įėjimo: viena bažnyčios viduje, kita – šventoriuje. Bažnyčios lubų lentos. Priekinis fasadas papuoštas trimis arkinėmis nišomis. Stogas yra gotikinis, aukštas, dengtas skarda. Priekyje yra varpinė. Bažnyčios išorė gana rezervuota, su monumentaliosiomis renesanso formomis. Atstatytas tik didysis bažnyčios altorius, į jį įdėta nauja pušis. Likusi architektūrinė altoriaus dalis. Kanceliarija tradiciškai yra kairėje bažnyčios pusėje, šalia zakristijos sienos. Vargonų choras yra medinis, paremtas dviem paprastais stulpais ant akmens pjedestalų. Aukščiau juos puošia iškirpti, stilizuoti žiedų ornamentai. Bažnyčia turi vertingą procesijų altorių sakraliniu ir meniniu požiūriu. Tai medinis, baroko stiliaus. Šiuolaikiniai ant prezidentūros Petro ir Šv. Pauliaus paveikslų sienos nutapytos ar perdažytos. Bažnyčia pirmiausia vertinga dėl savo autentiškos architektūros. Altorius, sakykla, procesijų altorius yra vertingi meniniu požiūriu, nes parodo baroko raidą Lietuvoje.

Raktės arba Raktuvės piliakalnis (Žagarės piliakalnis II su gyvenviete) yra Žagarės miesto vakariniame pakraštyje, dešiniajame Švėtės upės krante. Ant Raktuvės piliakalnio stovėjo žiemgalių pilis „Raktė“. Istoriniai šaltiniai pirmą kartą mini 1272 m., kai Livonijos ordinas užpuolė ir sudegino pilį, nors kai kurie mokslininkai teigia, kad ji paminėta apie 1198 m. archeologiniai radiniai liudija apie 1 tūkst. m. pr. Kr.

Šiandien ant piliakalnio stovi Raktuvės koplyčia – medinis liaudies architektūros pastatas, datuojamas XVII a. Piliakalnio vietoje buvo atidarytos Žagarės miesto katalikų kapinės.

18 – 19 amžiuje, naujosios Žagarės turgavietės sankryžoje buvo pastatytas dviejų, plytų, baltai tinkuotų sinagogų kompleksas. Vasaros sinagoga (P. Avižonio 7A) buvo didesnė ir puošnesnė, o mažesnė, su įrengta šildymo sistemaP. Avižonio 5A.
Sovietmečiu abi Naujosios Žagarės sinagogos buvo perstatytos, pasikeitė jų funkcijos: Vasaros sinagoga – tapo sporto sale ir amatininkų dirbtuvėmis, o Žagarės priešgaisrinė tarnyba įkurdinta žiemos sinagogoje.

Žagarės ozas yra ilgas, siauras kalvagūbris, kurį sudaro smėlis ir žvyras. Tai yra vienas įspūdingiausių Lietuvoje. Žagarės ozo tako tikslas – supažindinti lankytojus su gamtos vertybėmis, ištirti nuostabią gamtą, stebėti paukščius, gyvūnus ar vabzdžius ir stovyklauti.

Trasoje įrengti rekreacinės infrastruktūros elementai: pavėsinės, apžvalgos bokštai, skelbimų lentos, židiniai, krepšinio aikštelė, paplūdimio tinklinio aikštelės, automobilių stovėjimo aikštelės, lauko tualetai, persirengimo kabinos ir dar daugiau.

XVIII a. – XIX amžiaus pabaigoje Rusijos karalienė Jekaterina II,   Naująją Žagarę, įteikė ją kaip dovaną savo favoritui Platonui Zubovui. XIX amžiuje šis turtas atiteko grafui Naryškinui, kuris atstatė ir išplėtė Zubovo dvarą, paversdamas jį angliško stiliaus rezidencija. Parkas pasodintas, pagal garsaus dendrologo Georgo Friedricho Ferdinando Kuphaldto (1853–1938) projektą. Parkas užima 63,25 ha rytinėje Žagarės miesto dalyje.  Parką sudaro dvi dalys:  vakarinė ir pietinė dalys. Buvo terasos, takai, gėlių lovos, apskritas baseinas su fontanu.

Parko istorijoje yra buvę du etapai, pastebimi parko struktūroje ir augmenijos pasirinkime. Mažesnė, arba sena, aplink rūmus esanti parko dalis yra susijusi su Zubovu, kuris iki 1858 metų valdė Naująją Žagarę. Tapęs savininku Naryškinas su sunumi Georgijumi pradėjo rūpintis naujojo parko sukūrimu ir senojo priežiūra. Senajame vyravo spontaniškos lietuviškos dendrofloros rūšys –  eglės, liepos. Parko senumą liudija nudžiūvę kelmai ir stori kamienai, dažnai tuščiaviduriai medžiai. Manoma, kad parkas gyvuoja jau 200 metų. Nauja parko dalis buvo suformuota 1898–1900 m. pagal projektą „Kuphaldt“. Georgas Friedrichas Kuphaldtas sukūrė anglišką kraštovaizdžio parką lygiame dirbamos žemės lauke. Darbai pradėti 1898 m. pavasarį ir baigti rudenį. Vietos rūšys (pušys, eglės ir kiti medžiai) buvo paimtos iš aplinkinių miškų ar atvežtos iš Rygos medelyno.   Parkas suprojektuotas  anglišku, stiliumi. Jis turi natūralų kraštovaizdį – neturi taisyklingų geometrinių figūrų, tiesių linijų.

Žvelgaičio piliakalnis yra pati įspūdingiausia Ozo dalis. Tai buvusi senųjų žiemgalių gyvenvietė. Šiam kalnui buvo suteiktas Lietuvos kunigaikščio Žvelgaičio, istorinio šaltinio minimo istoriniuose šaltiniuose XII – XIII amžiuose, vardas. Manoma, kad jis užkariavo žiemgalius ir įkūrė savo rezidenciją Žagarės pilyje. 1204 Kunigaikštis ir jo armija bandė užimti Rygos pilį ir nesugebėjo užkariauti. 1205 m., Grįžęs iš Estijos žemių, Žvelgaitis žuvo pasaloje.
Žvelgaičio kalno gyvenvietės pradžia laikoma XIII a. Archeologai išsiaiškino, kad žmonės šiame piliakalnyje gyveno XIII – XVII a., nes tiriant piliakalnį buvo aptikti du kultūros židiniai. Viršutinėje dalyje, datuojamoje XVI – XVII a., buvo rasta molio keramikos, įstiklintų plytelių, molio vamzdžių. Antrame XI – XIV amžiaus sluoksnyje – sudeginti rąstai, geležiniai ir žalvariniai papuošalai bei dirbiniai, puodų šukės. Piliakalnis yra kairiajame Švėtės upelio krante, kairėje kelio Žagarė – Akmenė pusėje. Jis yra apie 830 m ilgio ir maždaug 20 m aukščio. Piliakalnis nusileidžia į Švėtės upės slėnį. Piliakalnio vieta yra netaisyklingos stačiakampio formos, vos pastebimas pakilimas kraštuose. Archeologai, tyrinėję šį piliakalnį, rado medinio pastato ar tvoros liekanų, datuojamų XIII – XVII a.

Švedpolio šaltinis yra Švėtės vidurupyje, dešiniajame krante (2 km žemiau Žagarės). 2002 m. buvo paskelbtas hidrogeologiniu gamtos paveldo objektu. Vanduo veržiasi iš laidžių tarpsluoksninių kvartero nuogulų. Šaltinis išteka 1,2 m aukščiau upės vandens lygio. Sraunia srovele už 12 m pasiekia Švėtės upę. Šaltinis išteka dvejomis nevienodo stiprumo proveržomis. Debitas – 2,5-0,5 l/s. Vanduo gėlas, prisotintas kalcio ir magnio hidrokarbonatų.
Šaltinių vandenį alaus gamybai naudojo Švedpolio (Šventpolio) dvaro Kunsmano alaus bravoras. Per jis metus parduodavo iki 50 000 kibirų alaus, o garsus ,,Kunigaikščių“ alus pasiekdavo net Kaukazą.

Informacijos šaltinis: http://zagaresrp.am.lt/

Žagarės regioninio parko iniciatyva vyšnių sodas pradėtas sodinti 2011 m. pavasarį, Žagarės miesto pakraštyje, ant Švėtės upės kranto ir jis užima 1,7 ha plotą. Ši idėja kilo ne atsitiktinai, nes Žagarė nuo seno garsėja savo ypatinga vyšnių rūšimi – Žagarvyšnėmis, nes dirvožemyje esantis dolomito paviršius yra palankus  vyšnių skoniui formuotis. „Žagarvyšnė“ yra ankstyva vyšnių veislė, kuri, pasak vienos versijos, kilusi iš Žagarės dvare auginamų vyšnių sodinukų. Įdomu tai, kad dar 1786 m. Žagarės gyventojų prievolėse buvo teigiama, kad kiekvienas gyventojas turi sodinti vyšnias savo sodyboje.  XVIII amžiaus pradžioje žagariečiai vyšnias gabeno parduoti į Rygą, Mintautą, Kauną, Klaipėdą, o Sankt Peterburgo turgavietėje buvo net atskiras Žagarvyšnių skyrius. Žagarvyšnių likeris XX a. pr. pirmą kartą pradėtas gaminti Rygos spirito gamykloje.
Žagarvyšnė 1962 įtraukta į Nacionalinį augalų veislių sąrašą. Yra keletas  vyšnių veislių, kurios skiriasi prinokimu, derlingumu, vaisių forma ir kitomis savybėmis. Iki šios dienos vyšnios auga beveik kiekvienoje sodyboje ir yra unikalus Žagarės miesto simbolis.

Telefonas: +37042660809

Telefonas: +370 618 52578

Telefonas: +37042656853

Telefonas: +37068740247

Telefonas: +37067193930